„Aukštai tarp medžių, buvo galima pamatyti mano lizdą. Puoselėjau ir saugojau jį kaip galėdamas. Bet vieną dieną jis pradėjo pūti…
Keičiau šakelę po šakelės, nešiau šapelį po šapelio ir taip bandžiau išsaugoti savo lizdą. Tikėjausi, kad tai padės. Bet ėjo dienos ir situacija nesikeitė.
Ilgai svarsčiau, kodėl galėjo taip nutikti? Ar parazitai įsiveisė į lizdą? O gal pelėsis? Gal neatsakingai prižiūrėjau ir ką nors praleidau?
Mane vis labiau neramino ši situacija ir blogos mintys lankė vis dažniau. Tad nusprendžiau paprašyti patarimo. Išmintingesnių ir sumanesnių. Tų, kurie tikrai žinos atsakymą.
Skridau tarp medžių šakų, nuo medžio prie medžio ieškodamas, ko galėčiau paklausti. Plasnojau tarp aukštų žolių ir tyvuliuojančių vandenų. Tik kiekvieną kartą ką nors sutikus, žvilgsniai gręžėsi nuo manęs lyg platinčiau baisiausią ligą. O nebylūs atsakymai tik palydėdavo mane…
Ilgai dar skraidžiojau diena po dienos ieškodamas atsakymo, kol vienas žvilgsnis man atsakė: „Neteršk savo lizdo“.
Skridau atgal į savo lizdą gerai nesuprasdamas atsakymo. O širdis daužėsi stipriau taip ir neradusi to, ko ieškojo. Atsakymo, kuris tik dar stipriau mane supainiojo.
Grįžau į savo lizdą ir stebėjau, mėnulio šviesa lengvai apšviestas medžių viršūnes. O aš toliau tylėjau, kol mano lizdas puvo iš vidaus…“