Konditerija yra nuobodi! Ar sutinkate?
Kartą skaitydamas Gretos įrašą iš „Blemba kaip skanu“, mano akys užkliuvo už žodžio „monotonija“. Ir negaliu paaiškinti to jausmo ir kas tąkart nutiko, bet šis žodis man užkliuvo ir ilgam užstrigo mintyse. Žinote kaip būna per animacinius filmukus, kai virš galvos užsidega lemputė? Tai man panašiai ir nutiko. Atrodo kažkas užsidegė galvoje ir tas žodis vis sukosi, sukosi ir sukosi neduodamas man ramybės. Šis žodis anokia čia naujiena, bet tik tąkart pajutau, kad jis man kažką reiškia. Kažką tarsi įvardija…
Kitas nutikimas buvo, kai skaičiau straipsnį apie Ievą iš „Dar kąsnelį“. Kelis kartus vis atidėliodamas, aš iš naujo susiradau tą straipsnį ir pradėjau skaityti. Ir mano nuostabai, Ieva ten pasakojo apie konditeriją, apie patį darbą ir žinoma apie tai, kad konditerija yra sunkus ir monotoniškas darbas.
Pala, pala… Tai kaip čia yra? Juk konditerija nuostabi, skani, saldi, o aš jaučiuosi ir skaitau apie tai, kad tai ne visai yra tiesa! Ir kiek iš mūsų yra tokios pačios nuomonės, kad tai labai įdomus, viliojantis, patrauklus ir svajonių (?) darbas? Juk kas gali būti geriau nei visą dieną leisti tarp tortų, pyragų ir pyragaičių?
Ir, jei kiti žmonės apie tai kalba, tai gal normalu yra ir man jausti panašius jausmus? Jei visą dieną atlieki tą pačią funkciją, tai kiek tokiame darbe gali būti laimės? Ar tai tikrai toji konditerija nuo kurios „veža“? Ir kas tuomet esi? Kuo skiriesi nuo roboto, kuris atlieka tą pačią funkciją?
Su panašiais jausmais ir įvairiomis abejonėmis, aš toliau ėjau šiuo keliu kelis metus, o viduje vis iškildavo klausimas „Ar tai tikrai man?“. Konditerija man patinka. Gamindamas jaučiuosi laimingas. Įdomu pasinerti į visas tas žinias ir eksperimentus. Bet ar patinka pats darbas? Ar galiu atskirti į dvi kategorijas: darbą ir laiką savo malonumui.
Kas žino, o kas ne… Bet konditerija man yra nesvetima. Ne vienerius metus laikydamas visa tai tik savo hobiu, kartą nusprendžiau nerti šiek tiek giliau. Kepdamas tik namuose ir turėdamas šiek tiek žinių troškau ko nors daugiau. Norėjau daugiau pamatyti, sužinoti, išmokti.
Tik niekas nesakė, kad po kelerių metų aš turėsiu „dėžutę“, kurioje bus:
– daug negatyvo.
– žmonių „draugysčių“, kuriose skaniausias desertas yra kitas žmogus.
– daug nepasitikėjimo ir menkinimo.
– nuobodaus ir monotoniško darbo.
Būdamas masės dalimi esi tik mažas sraigtelis. Nesvarbu ką tu galvoji, ką mąstai, ką jauti (oi, atsiprašau, geriau iš vis nejausti). Darbas yra darbas. Ir jis turi būti padarytas. Mažai kūrybos, jei iš vis tokia gali būti. Ir lėkimas… Viskas greitai ir labai greitai. Net, jei toks nesi, toks privalai tapti (apie darbą ir žmogaus charakterį turbūt reikėtų dar vieno straipsnio :)).
Bet, kad ir kaip būtų, vis tiek konditerija traukė (ir traukia), nes vis dėlto, tai tik viena šios profesijos pusė. Žinau, kad gali būti kitaip! Ir tai džiugina 🙂 Tačiau šį kartą ne apie tai.
Bet būtų labai įdomu sužinoti Jūsų nuomonę apie konditeriją: apie darbą, žmones, pačią profesiją. Kaip Jūs visa tai įsivaizduojate? Ar lankotės desertinėse, kepyklėlėse? Ar palaikote? O gal gaminate namuose? Būtų labai įdomu išgirsti įvairias mintis 🙂
Torto skonis: meduolis, štroizelis su pekanais, karameliniai obuoliai, cheesecake musas su cinamonu.
